Įrašai

Visą praeitą savaitę praleidau mūsų pajūry, Klaipėdoj. Buvo geras oras, bobų vasaros pradžia. Rytais nužingsniuodavau prie jūros ir ten patirdavau įdomių įspūdžių. Vieną rytą buvo didelis rūkas, atrodo, kad iš visų pusių tą miglą kažkas pučia. Visiška akluma. Tolumoj girdis laivų signalinimai, o šalia banguoja Baltija. Užverčiu akis ir žiūriu, kad tiesiai virš galvos to

Jeigu gyvenime pritrūktumėt jėgų veikt, atidžiai permąstykit gyvenimo tikslus, o jiems pasiekt – uždavinius. Dabar esu pasirinkimo etape ir nėra taip daug jėgų veikt, kol tiksliai, aiškiai nesusidėliojau taškelių ant visų „i“. Tikslas sukuria moktyvaciją eit ir daryt, jis pašalina apatiją, nežinomybę, išsiblaškymą, savęs nerealizavimo ar net menkavertiškumo jausmą. Gyvendamas Airijoj fotografuodavau jūrą, Dubliną. Nebuvo

Po to, kai jau anapilin iškeliavusiai močiutei, su kuria gyvenau, buvo nustatyta korona, nuėjau praeitą savaitę priduot kraują ir plaučius tyrimams. Po kelių dienų sugrįžtu pas šeimos daktarę, o toji man sako, kad tyrimai nieko neigiamo nerodo. Viskas tvarkoj! Tai dar perklausiau ar tikrai kraujas geras, nes 5 metus vegetariaunu, o mama kažkada priekaištavo, kad

Dar nėra nė poros savaičių kaip anapilin, sakoma, iškeliavo močiutė. Apsirgus ji buvo, bet kai po kelių dienų grįžau namolio, iškart iškviečiau medikus, nes sunkiai kvėpavo. Pats ją nunešiau į geitosios mašiną, išvažiavom ligoninėn. Jau trečią dieną paskambinę iš jos medikai pasakė, kad dėl koronos išvežta Vilniun. Ten dar savaitę pasikankino ir iškeliavo. Nebuvo tuo

Šįkart trumpai pasidalinsiu viena realizacija, gauta traukiny. Važiuoju kartą Vilniun, sėdžiu sau, dūmoju, o priešais mane, kitoj eilėj sėdi vyras. Priešais pasisodinęs geltoną pateptą kuprinę. Tai sėdi, sėdi jis sau ir, žiūriu, pasilenkia, išsitraukia iš atsegtos kišenės butelį ir pradeda gurkšnot. Butelis plastikinis, nuo vandens, kad kas, matyt, nesuprastų ką jis ten skanauja. Tai tik

Gyvena čia, Varėnoj, toks juodas personažas. Dar neseniai, atrodė, vienas sau kieme nedidukas kniaukdavo, niekur neidavo, naminukas ir gėrietis. Bet labai greit tas kaimynų naminukas pradėjo siautėt. Pradėjo katiniškai žymėtis teritoriją, ieškot draugių, su kitais katinais aiškintis. Bet dabar jis po tų kovų atrodo kaip 20 metų ringe dirbęs boksininkas: nevala, skersai išilgai kreivas, sukandžiotas,

Gyvenam su bobute namely su daug langelių – net 16! Ir reikia juos valyt. Ir iš išorės, ir iš vidaus, po to dar žaliuzes nusiurbt, tada nušluostyt. Ilga ir nuobodi ceremonija. Iš lauko pusės tai, aišku, stiklai neblizga, nes namas prie kelio, o ir po žiemos dūmijimų visų. Tai galvoju sau, ai kad iš vidaus normaliai,

Praeitą karštą šeštadienį audringai prariedėjo Vilniaus Rathajatra. Iš vakaro „Neptūnas“ Varėnoj organizavo žygelį aplink tvenkiny, tai mūsų ten 12 susirinkom. Eko žygelis su pirštinėm ir maišais. Rinkom šiukšles palei krantą. Skamba telefonas. „Alio“, – sakau. „Haribol, – sako, – turim informacijos, kad dalyvausit Rathajatroj, tai gal norit ar galit padėt surinkt vežimą?“ Tai negi atsisakysi,

Ir turėjo kaimynas šunį, ir jau pačiam viduržiemy pabaigė savo tarnystę šeimininkui. Kiek paliūdėjus dėl seno sargo jau atsirado ir naujasis. Mažytis toks, bistras. Tas, aišku, kiek paliūdėjo, kad vienas nuo broliukų ir sesučių atskirtas paliko, bet greit sau linksmas pradėjo po didelį kiemą linksmai ir nerūpestingai dūkinėtis. Bet čia vėl likimo ranka. Lenciūgėlis. Spiegė