Vakar trečią kartą teko lankytis labai gražioj vietoj. Ta vieta yra apie 17 kilometrų nuo Varėnos ir maždaug 5 km nuo Marcinkonių kaimo, šalia plento, miške. Pirmą kartą ten lankiaus prieš kelerius metus su ansambliu per Vėlines. Matyt, jų tokia tradicija – apdainuot dūšeles nuo aukščiau. Žiūriu, prie kažkokio bokštelio atsibeldėm. Pasibuvom ir išsiskirstėm. Vėliau […]
Lauktai ar nelauktai, bet jau ryt atpėduoja paskutinioji metų diena – 365-oji! Iš tiesų tai daug dienų ir naktų, valandų, minučių, sekundžių – daug mūsų gyvenimo akimirkų. Gal šie metai buvo išskirtiniai? Netekčių? Atidavimų? Pokyčių? Tikrai žinau vieną dalyką: ši diena, kaip ir gimtadienis, tėra tylus priminimas, kad smėlio laikrodžio apačioje to smėlio šiek tiek
Išoriškai žiūrint, tai filmas apie gyvenimą kalėjime. Kalėjimas – didelis, vidury dykynės Luizianoje, Amerikoje. Ten telpa iki 5000 žmonių. Kai kurie filmo momentai įdomūs. Tarkim, tas kalėjimas – ištisas miestelis su pramogų ir darbo zonomis, net bažnyčia yra. Ten lankosi prašaliečiai, kurie ateina pasilinksminti, pasižiūrėti rodeo. Dauguma nuteistųjų kali iki gyvos galvos. Tarkim, tau 40
Šiandien aš ir dviratukas numynėm iki Varėnos pakrašty esančių ežerėlių – Žiežulio ir Ilgelio. Jie kaip broliai, tik siaura miško proskyna juos skiria. Ten taip ramu. Vėjas kalba per pušų viršūnes arba pušys kalba per vėją. Juk mums tai taip artima – ramybė. Nėra šūkalojimų, variklių, dūmų, stiklų, plastmasių, šviesoforų, betono, asfalto. O čia tik
Susimąsčiau šituo klausimu, nugirdęs apie tai šen ir ten, o vėliau pats su tuo susidūręs. Krišnos sąmonėje dažniau laikomasi požiūrio, kad anksčiau inicijuotas yra labiau dvasiškai pažengęs. Bet imu čia ne vien šį judėjimą ir ne vien iniciaciją, o apskritai dvasinės pažangos rodiklius. Praktikuoju jau kelerius metus, esu sutikęs žmonių, praktikavusių nuo jaunystės, ir dabar
Trumpai apie įdomų filmuką, kurio įrašo nuorodą rasite apačioje (žiūrėkite nuo 27 min. 30 s).Prie to paties vienuolyno gyveno viena dievobaiminga parapijietė. O prie jos gyveno berniukas. Išeina jie kartą po mišių iš cerkvės ir vėl ta pati benamė prie vartų sako Marijai, tai Dievo baimingajai, kad pas ją Kristus ateis, nes pinigėlį
Turiu vieną tokį daugelio realizacijų šaltinėlį – savo bobutę, jau iškeliavusio tėvo mamą. Ji dar Smetonos laikų, gimusi 1926 m. Išsivijo save žmogus miestan jau prieš daug metų, bet kaimo nesugebėjo išvyt iš vidaus. Labiausiai buvo pastebimas jos paprastumas ir pamaldumas. Lankė Varėnos bažnytėlę, kaip sakydavo, važinėdavo į prie Alytaus esančius Pivašiūnus, kur vykdavo savaitiniai
Prieš kelias savaites vakare numyniau iki parduotuvės apsipirkti savaitei į priekį. Išgirdau vieno bhakto patarimą, kuris iškart prilipo: taip sutaupau laiko, energijos ir pinigų. Bet dabar ne apie taupymą – apie vertinimą, daiktų vertinimą. Slankioju po parduotuvę tarp lentynų ir žmonių, ir užkliuvo vienos pirkėjos veiksmas. Nei veido spėjau pažiūrėt, tik esmę užfiksavau:
Gyvenam sau su bobute nuosavam name, ir praeitą rudenį prisiėjo namo nuotekų bačką prijungti prie centrinės miesto nuotekų sistemos. Nu tai prijungė. Vėliau sužinojau, kad reikia bakterijas į naują šulinį mesti, nes jos „sukramto“ visą dumblą, kuris kitaip užkištų siurblį. Nu toks labai buitinis dalykas. Tai numyniau iki parduotuvės pasižiūrėti tų bakterijų. Keli pasirinkimai buvo.
Kartą, gal prieš mėnesį, gaminausi pietus. Prieš tai ryte sumaišiau ryžius su lęšiais ir užpyliau vandeniu, kad pabrinktų. Atėjo pietūs, praėjo pietūs, o po kelių dienų vėl prisireikė to indelio, kur buvo lęšiai su ryžiais pamerkti. Atidariau spintelę, išsiėmiau indelį ir… žiūriu – ten jau kažkas apsigyveno. O gi lęšis! Išaugo centimetro, gal kiek didesnis
