Gyvenimas

Darydami tai, ką turime daryti, sulaukiame džiaugsmo. Net toks, rodos, elementarus dalykas kaip mankšta duoda džiaugsmo. Juk sakoma, kad sveikam kūne sveika siela. Taip, mankšta neatrodo kažkas ypatingo ir lyg tolokai nuo dvasinės praktikos, bet, deja, tik atrodo. Mankšta duoda stiprų teigiamą poveikį kūnui ir psichikai. Mes taip jau tiesiogiai netapsime šventesni dėl mankštos, bet

Pasidalinsiu vienu gyvenimo įvykiu, kuris kai ką atskleidžia. Lankiau darželį ir kartu jį lankė toks berniukas, mano grupėje jis buvo. Vaikai kaip vaikai, žaidėme ir skirtumų nematėme. Kai kurie. Kiti gi skirtumus paversdavo pašaipomis. Tai su tuo berniuku jau vėliau kartais susitikdavome, šiek tiek pašnekėdavome, nebuvome draugai, tiesiog. Jis turi protinę negalią. Ir jis turi

Šiandien trumpai parašysiu viena tema – šeima ar dvasinė praktika? Ką pasirinkti? Pirmą, antrą ar abi pozicijas iš karto? Ši tema iškilo prieš akis dabar, kai esu arti šeimos, kuri užsiima dvasine praktika. Šitoje šeimoje yra tėtis, mama ir vaikai. Senovės lietuvių šeimos buvo gausios, šeši vaikai buvo normalu. Tik visai neseniai sužinojau, kad dabar

Pasidalinsiu vienu neseniai nutikusiu įvykiu. Jau kurį laiką gyvenu bhakti jogų bendruomenėje, ir čia viena iš veiklų yra padėti prižiūrėti vieną namų ūkį. Tas ūkis paprastas: namas ir keli vaikai. Prie namo ūkio priklauso kūrenti židinį. Tam name nėra pečiaus, tiesiog stovi buržuikė ir šildo tik tiek ir tol, kiek primesi malkelių ir kiek jos

Anądien stipriai užkilo temperatūra, stipriai suėmė gerklę, tai teko kelioms dienoms glaustis prie lovos. Tai ne pavalgyti tuo metu buvo sunkiausia, nes valgyti ir taip nesinorėjo, ne į lauką neišeiti, nes buvo šalta, vėjuota, ne kokių nors internetinių naujienų likti neperskaičius, nes jų ir nesirgdamas neskaitau, bet atlikti tos dienos dvasinę praktiką. Kodėl sunku? Nes

Vis ateina minčių apie tai, kaip dažnai renkamės patogumą užuot pasinaudoję galimybe pamąstyti patys, veikti patys, iš savęs, o ne būti aklai vedamiems. Čia prieš kurį laiką nuvažiavome su draugu už Utenos sudalyvauti žygyje, o po to – maudynės kubile ir ežere. Tai nei dėl kubilo, nei dėl ežero važiavau, nes lauke maudytis man per

Šiandien, tokią šaltą dieną, draugas pranešė, kad prieš kelias dienas kūną paliko vienas žmogus. Šiek tiek pažinojau tą žmogų. Tai Povilas. Tai pirmasis iš mano pažįstamų rato, praktikavęs jogą, iškeliavęs žmogus. Susipažinom prieš kokius penkerius metus, vis užmatydavau jį vienam kitam bhakti jogų susibūrime. Vėliau susibendravom. Jis renginiuose mušdavo būgną, arba mridangą. Išvaizda priminė Lotynų

Vakar trumpai parašiau apie tai, kokį bendrą įspūdį paliko Daugpilis. Ten tik pora dienų praleidom, tai juk per tiek laiko nei viską matėm, nei girdėjom. Užkrito dar vienas įvykis. Taigi, buvo gana šilta diena, nusimynėm iki netoli centro esančio ežerėlio. Sėdim sau, ir prieina toks vyras. Nelabai rišliai lietuviškai paklausė: „Jūs turbūt iš Lietuvos, ar