Įrašai

Šįkart pasidalinsiu patirtim apie šiltus žmones. Jie šilti ne todėl, kad dar gyvi, ne todėl kad kūno temperatūra 36.6 laipsnio ir ne todėl, kad jie iš saunos išėjo, bet kad jų vidus šiltas. Visai neseniai kalbuos su kaimyne, nes ta dviratį nori pirkt, tai klausinėja kas kaip, atseit aš didelis jų žinovas. Mes – vaikystės

Kartą, kai platinau vietos turgely knygas, sulaukiau puikaus pasiūlymo „mest šitą amatą“. Kitą kartą buvo kiek kitokia situacija. Pusbrolis nusipirko iš kaimyno bitininko medaus. Sakau: „Mano draugas netoli tavęs gyvena, irgi bitininkas, bet ekologinis, tai gal nori jo medaus paragaut“? Tas pasakė, kad ir šitas medus jam geras, tai kam dar. Bet sutarėm, kad paimsiu

Šiais laikais pinigai netikri, arba kitaip sakant popieriniai, bet panaudojant net ir šituos popierėlius, kurie iš esmės tik sutartinai vadinami pinigais, galima daug nuveikt. Pavyzdžiui, platint vedines knygas. Kaip tai buvo svarbu Jo Dieviškajai Kilnybei A.Č. Bhaktivedantai svamiui Šrilai Prabhupadai. Jo dvasinis mokytojas, Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakura nurodė ar paprašė, kaip čia pasakius, sako, kad

Sapnuoju, kad esu lyg ir Švenčionėliuose, ten, kur mama gyvena, jos sesuo. Daug žmonių, o tarp jų ir du dvasiniai mokytojai. Bet vienas sušmėžavo tik trumpam. Nuotaika labai pakyli, visi gerai nusiteikę. Lyg ir pradeda būriuotis tie žmonės, kažkur gal eis. O čia trumpa akimirka, kai aš dar tik ruošiuos eit, bet čia pat sėdi

Turiu šiek tiek vedinių knygų, knygyno reikalai vis dar tvarkomi, tai, galvoju, nupėdinsiu vietinin turgelin jų paplatint. Iš vakaro susimečiau jas lagaminan, šeštadienį anksčiau atsikėliau, susruošiau ir dar prieš 8 val. išėjau. Nu tai pėdinu sau, aplink tylu, tai lagamino tempimas smagiai girdis visoj gatvėj. Pusiaukelėj žiūriu gi kaimynė link manęs eina. „Kur čia eini?“, – klausia. „Turgun“,

Šiemet sniego buvo nemažai palyginus su ankstesniais metais. Buvo reikalų nukasinėt takus, stogus. Namo vienšlaičio stogo nuolydis nedidelis, tai sniegą teko nukasinėt dukart. Tai sniegas buvo susiplojęs ir sunkus kaip koks betonas. Gerai, kad stogas skardinis, ne šiferinis, kaip kad senas buvo, tai ten daugiau su tėvu valydami palaužydavom šiferį nei to sniego nukasdavom. Dar

Visai neseniai viena moteris mane supažindino su praktikuojančiu krikščioniu, baptistu, kuris papasakojo vieną nutikimą, panašų į nutikusį ir man. Nuvažiuoju Vilniaus miestelin bankan uždaryt sąskaitos. Pakeliui iš stoties užlekiu šventyklon, altorinėn žmonių dar neįleidžia, tai pasiimu, kas man ten buvo palikta, palieku Dievybėms porą vaisių, šiek tiek pinigų dėžutėn ir šuoliuoju toliau bankan.Jau atpėdinau, laukiu