Įrašai

Vakar toks įdomus nutikimas buvo. Prieš kelias dienas paskambino draugas bhaktas. Paskambino vėlai vakare tokiu metu, kai jau įprastai telefoną būnu išjungęs (po 20 val.). Kalbėjomės gal kokį pusvalandį ar daugiau. Sako pečių einu kurt, sakau labai vėlai, tai sako palaukiu, kol sudegs viskas ir uždarau jušką. Sako, turiu ir dūmų, ir smalkių detektorių, tai

Sužinojau, kad šiandien – armijos diena. Buvau parduotuvėj įsidėt banko kortelėn pinigų. Po to sumokėjau mokestį ir jau išeidinėju iš prekybcentrio. Atsidarau duris, bet dar pora sekundžių jų nepaleidžiu, nes už manęs eina žmogus. Tai akimirką lukterėjau, ir paleidau jam tas duris į jį tik akį užmetęs. Dar keli žingsniai ir jau laip tai tai

Šiais laikais tiek daug daiktų, paslaugų, pramogų, ko tik nori. Nuo ryto iki vakaro kasdien galim sėdėt kine, spektakliuose, tūnot internete, televizoriuj, valgyt, kiek telpa, keliaut į visas keturias puses. Praktiškai riboja tik pinigai. Už juos galim nusipirkt viską ir visur. Štai kodėl žmonės tiek daug dirba. Pinigai – tai laisvė. Laisvė jusliniam pasitenkinimui. Bet

Šiandien, pirmą šilčiausią pavasarinę vasario dieną trumpai pasidalinsiu patirtim kaip paskelbiau karą miegui ir kas dabar laimi. O, miegeli, tu toks saldus ir skanus. Niam niam, knar knar. Bet jau neturiu aš tau tiek daug laiko, kiek tu norėtum, kad tau jo turėčiau. Ajurveda rašo, kad man tavęs užtenka tik 4 valandų. Kūnui pailsint užtenka

     Šiandien trumpai pasidalinsiu patirtim apie pokyčius, kuriuos darom gyvenime. Būna, kad kažką pakeičiam savo dienos režime, santykiuose ar šiaip kurioj srity spontaniškai, o būna, kad planuojam, ruošiamės, norėtumėm, gal kada nors ir panašūs dalykai. Kai tik pirmą kartą gyvendamas Danijoj išgirdau apie vegetarizmą, o tai buvo gal Anantaros prabhu paskaita, gal Dariaus Ražausko, tai

Ką gi, turim baltą, šviesų, spindintį, net akinantį žiemos metą. Seniai tokio baltumo būta. Sėdžiu šiltai troboj, bet kiek prisėdėsi – tai knygą reikia išsiųst, malkas vežt, sniegą kast, šiaip iškišt nosį pasivaikščiot. Tai tas momentas, kai kiši norį pro duris ir pareina šviesos dozė tavo akim. Taip užakina, kad, atrodo, išeini į kokią sceną

Internete yra įrašų apie kūno egzhumaciją. Kai kuriuos kūnus kažkokiais tikslais atkasdavo ar tiesiog praardydami betoninę kapavietę ištraukdavo po 7 metų, kitus – jau po kelių dešimtmečių. Atkasė vieno vokiečių karininko kapą. Tai net batai, šalmas, granatos, šovinių dėžė likę. Batuose tik kaulai stėro. Įdomus vaizdas.Varėna, imant kartu su Senąja Varėna, nusėta kapinėm. Varėnoj yra